Šių metų, 2025 m., Nobelio chemijos premija skirta trims mokslininkams – Susumu Kitagawai (Kioto universitetas, Japonija), Richardui Robsonui (Melburno universitetas, Australija) ir Omarui M. Yaghi (Kalifornijos universitetas Berklyje, JAV). Šis prestižinis apdovanojimas įteiktas už metalo-organinių karkasų (MOF) kūrimą.
MOF atradimas žymi naujos cheminės architektūros pradžią. Jis leido chemikams pereiti nuo atsitiktinės medžiagų sintezės prie racionaliai projektuojamų molekulinių konstrukcijų, atveriančių kelius tvaresnei energetikai, aplinkosaugai ir šiuolaikinėms pramonės technologijoms.
Kas yra metalo-organiniai karkasai (MOF)?
Vilniaus universiteto (VU) Chemijos ir geomokslų fakulteto profesorius Albinas Žilinskas pabrėžia, kad šios medžiagos formuojasi savitvarkos principu:
- Sudėtis: MOF susidaro metalo jonams jungiantis su organinėmis molekulėmis, vadinamaisiais ligandais.
- Struktūra: Iš šių jungčių susiformuoja stabili trimačio karkaso struktūra, kuri nesubyra, nes molekulės susidėlioja pagal savitvarkos principus, primenančius baltymo grandinės formavimąsi.
Šios naujosios medžiagos skiriasi nuo įprastų kristalinių medžiagų tuo, kad jų viduje lieka daugybė ertmių ir mikroskopinių porų. Būtent šios tuštumos leidžia reguliuoti molekulių judėjimą, sudarant sąlygas sugerti, laikyti ar atskirti tam tikras medžiagas. Dėl šios savybės MOF yra nepakeičiami siekiant, pavyzdžiui, pašalinti teršalus iš vandens arba efektyviai sugauti anglies dioksidą iš oro. Tai ypač aktualu aplinkosaugos kontekste, kaip rodo tyrimai apie tai, kaip MOF gali būti panaudoti dujoms saugoti ar gaudyti.
Nuo deimanto struktūros iki MOF-5
Pirmasis žingsnis šioje srityje žengtas 1989 m., kai R. Robsonas sukūrė kristalą, primenantį deimanto struktūrą, parodydamas, kad metalų jonai ir organinės molekulės gali jungtis į tvarkingą, porėtą gardelę.
Vėlesni mokslininkų darbai tik didino šių struktūrų stabilumą ir funkcionalumą:
- S. Kitagawa sukūrė stabilų karkasą, per kurį galėjo tekėti dujos, o pati struktūra išliko nepažeista.
- O. M. Yaghi pademonstravo, kad šiuos karkasus galima gaminti racionaliai, numatant jų savybes keičiant statybinius blokus. 1999 m. jis sukūrė itin tvirtą junginį MOF-5, kuris atlaiko net 300 °C temperatūrą, ir įvedė terminą „metalo-organinis karkasas“ (angl. metal–organic framework).
Prof. A. Žilinskas iliustruoja MOF potencialą neįtikėtinu paviršiaus plotu: „Kreidos ar cukraus gabaliuko dydžio MOF medžiagos viduje paviršiaus plotas toks, kaip futbolo aikštės. Tai reiškia, kad ji gali sugerti labai daug CO₂ molekulių.“
Ši pažangi medžiagų klasė jau dabar naudojama pramonėje. Daugiau apie praktinį pritaikymą galite sužinoti paspaudę čia, pas metalo-organinių pagrindų gamintoją.
Dažniausiai užduodami klausimai
Kuo metalo-organiniai karkasai (MOF) prisidės prie švaresnės planetos ir taršos valymo?
MOF veikia kaip mikroskopinės, itin porėtos „kempinės“, kurios gali selektyviai sugerti ir sulaikyti molekules. Šis atradimas leidžia efektyviai pašalinti anglies dioksidą (CO2) iš atmosferos arba pramoninių išmetamųjų dujų bei ištraukti pavojingus teršalus iš vandens. Tai esminis proveržis kovojant su klimato kaita ir vandens užterštumu.
Ar MOF technologija turi potencialo plėtoti tvarią energetiką ir mažinti sąnaudas?
Taip, labai didelį. MOF gali pagerinti švarios energijos nešėjų, pavyzdžiui, vandenilio, saugojimą, padarydami jį praktiškesnį. Be to, jie leidžia efektyviau atskirti dujas pramoniniuose procesuose, sumažinant energijos sąnaudas ir atveriant kelius tvaresnėms ir pigesnėms pramonės technologijoms.
Kodėl šis atradimas vadinamas nauja chemijos architektūros pradžia ir buvo įvertintas Nobelio premija?
Šis atradimas yra revoliucinis, nes mokslininkai perėjo nuo atsitiktinės medžiagų sintezės prie racionalaus, tiksliai projektuojamo molekulinio karkaso kūrimo. Išmokę kontroliuoti vidines medžiagų ertmes, jie gali sukurti individualizuotas struktūras, optimizuotas atlikti specifines užduotis, pavyzdžiui, atskirti arba sugerti tik vienos rūšies molekules. Tai visiškai keičia, kaip kuriamos naujos medžiagos.
Kuo MOF struktūros skiriasi nuo įprastų kristalinių medžiagų, tokių kaip deimantas?
MOF, kaip ir kristalinės medžiagos, turi stabilią, tvarkingą trimatę struktūrą. Tačiau pagrindinis skirtumas yra tas, kad MOF viduje lieka daugybė ertmių, porų ir mikroskopinių kanalų. Šios tuštumos leidžia reguliuoti, kurios molekulės patenka į vidų, o kurios – ne. Tai paverčia jas idealiomis molekulių „rūšiavimo“ ar sulaikymo medžiagomis.
Komentarai