Dešimt metų aš šventai tikėjau, kad darau kažką kilnaus. Kiekvieną kartą, kai lėkštėje likdavo kaulai nuo pietų, aš juos kruopščiai surinkdavau ir nešdavau prie vietinio garažų masyvo. Ten gyveno keli benamiai šunys, kurie džiaugsmingai mane pasitikdavo. Man atrodė, kad tai geriau nei bet koks pirktinis ėdalas – juk tai natūralu, juk šunys kaulus graužia nuo senų senovės. Tačiau vienas rytas pakeitė mano požiūrį visiems laikams.
Atsitiktinis pokalbis, atvėręs akis
Vieną šaltą sausio rytą laiptinėje mane sustabdė kaimynė Rima. Ji – patyrusi veterinarė, per kurios rankas praėjo šimtai sužalotų gyvūnų. Pamačiusi mano maišelį su kaulais, ji nesilaikė mandagių atstumų. „Ar žinai, kiek šunų pas mus atsiveža su kaulų fragmentais viduriuose?“ – paklausė ji be jokios įžangos. Jos žodžiai man smogė stipriau nei speigas lauke: „Pusė jų neišgyvena. O tie kaulai – būtent tokie, kokius tu dabar neši.“
Kodėl kaulai yra mirtina loterija?
Rima paaiškino tai, ko daugelis iš mūsų nesupranta. Kaulai, ypač virti, kepti, o ypač vištienos ar kiaulienos, lūžta į aštrias, adatas primenančias skiauteles. Šie fragmentai gali perrėžti stemplę, perdurti skrandį ar žarnyną, sukeldami vidinį kraujavimą. Gatvės šuo neturi šeimininko, kuris pastebėtų pirmuosius ligos simptomus ar nuvežtų pas chirurgą. Toks šuo tiesiog tyliai miršta kažkur po garažu, kęsdamas nepakeliamą skausmą.
„Kiekvienas kaulas yra loterijos bilietas“, – sakė Rima. „Kartais nieko nenutinka, o kartais tas šuo miršta po savaitės, ir tu net nesužinai, kad tai tavo ‘gerumas’ jį pribaigė.“
Klastingas sausas maistas ir žiemos troškulys
Iš pradžių galvojau, kad problemą išspręsiu tiesiog pirkdama sausą ėdalą. Tačiau Rima vėl mane pristabdė. Žiemą, kai visos balos ir vandens telkiniai užšalę, sausas maistas tampa pavojingu. Jis absorbuoja organizmo skysčius, o šuo neturi kur atsigerti. Tai sukelia baisią dehidrataciją.
„Sausas ėdalas žiemą be vandens – tai kaip valgyti sausus sausainius dykumoje“, – vaizdžiai paaiškino veterinarė. Organizmas pradeda traukti skysčius iš gyvybiškai svarbių organų, o tai ypač pavojinga ir taip išsekusiems benamiams gyvūnams.
Veterinarės receptas: šiluma ir energija už kelis eurus
Rima ne tik mane sugėdino, bet ir išmokė, kaip iš tikrųjų padėti. Ji parodė receptą, kurį naudoja pati jau penkiolika metų. Tai paprasta, pigi ir nepaprastai naudinga košė.
Pagrindas – perlinės kruopos
Perlinės kruopos kainuoja centus, tačiau žiemą jos yra nepakeičiamos. Jos suteikia angliavandenių, kurie virsta energija kūnui šildyti. Virti jas reikia ilgai, kad jos taptų minkštos ir lengvai virškinamos. Svarbiausia – košė turi būti skysta, kad šuo gautų taip reikalingos drėgmės.
Slaptas ingredientas – kepenėlės
Šunys yra mėsėdžiai, todėl kruopų neužtenka. Rima rekomendavo įmaišyti kepenėlių. Jos kainuoja labai mažai, nes žmonės jas perka rečiau, tačiau jų maistinė vertė – milžiniška. Kepenyse gausu vitaminų A ir B, geležies bei cinko. Be to, jų stiprus kvapas pritraukia net pačius baikščiausius šunis.
Pigiausias ir geriausias receptas benamiams šunims
Štai ką aš dabar gaminu kiekvieną savaitę:
- 500 g perlinių kruopų (apie 0.80 €)
- 400 g pigiausių kepenėlių (vištienos ar kiaulienos, apie 1.50 €)
- 3-4 litrai vandens
Kruopas ir kepenėles verdu kartu apie 40 minučių, kol viskas tampa vientisa, šilta ir drėgna mase. Tai kainuoja mažiau nei du eurus, o pamaitinti galima būrį šunų. Dabar, kai nešu šiuos dubenėlius prie garažų, jaučiuosi ramiai. Žinau, kad duodu jiems ne „mirtiną bilietą“, o šilumą, sveikatą ir realų šansą išgyventi iki pavasario.
Komentarai