Kompozitorius Mantvydas Pranulis teigia, kad Mikalojus Konstantinas Čiurlionis šiandien yra ne tik muziejinė figūra, bet gyvas kultūrinis fenomenas, leidžiantis šiuolaikiniams menininkams dialoguoti ir tęsti jo idėjas. M. Pranuolio nuomone, Čiurlionio palikimas skatina mąstyti giliau apie save, o svarbiausia – „kviečia sustoti, įsiklausyti į tylą, į vidų – ir tai yra priešnuodis šiuolaikiniam chaosui“.
Tai yra viena iš idėjų, kurios apima ir Vyriausybės kanceliarijos kuruojamą programą „Čiurlioniui 150“.
Kosmologinė opera „S’Anatomia“ ir jos kelionė
Kompozitoriaus Mantvydo Pranuolio kosmologinė opera „S’Anatomia“ jau parodyta 30 kartų. Lapkritį ir gruodį numatytos gastrolės trijuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose (Panevėžyje, Klaipėdoje ir vėl Kaune). Šis kūrinys, sukurtas gavus M. K. Čiurlionio paskata-stipendiją, nagrinėja universalias kosmines idėjas ir čiurlioniškus pėdsakus, užkoduotus meniniame DNR.
Kuo džiugina atgarsiai?
M. Pranulis pabrėžia, kad žiūrovų atsiliepimai dažnai kalba apie neįprastą patirtį:
- Vieni po spektaklio jautėsi „išgyvenę kažką gydančio“.
- Kiti pasidalino „meditacinės ramybės“ ar labai asmeninio susitikimo su savimi patirtimi.
Kolegos pripažįsta kompozitoriaus drąsą eiti netradicinio žanro keliu, kuris siekia ne lengvo supratimo, bet gilios patirties. M. Pranulį labiausiai džiugina, kad tiek žiūrovai, tiek atlikėjai kūrinį patiria kaip poilsį. Kai opera tampa „tiltu į save, o ne vien tik spektakliu scenoje“, tai reiškia, kad tikslas pasiektas.
„S’Anatomia“ – tai pasinėrimas į Čiurlionio simbolizmą per garsą, šviesą ir minimalų judesį, paremtas „Zodiako“ ciklo įkvėpimu. Anot kompozitoriaus, jis siekė sukurti erdvę, kurioje žmogus galėtų patirti savo kosmiškumą – jausmą, kad esame ne atskirti nuo visatos, bet esame jos dalis.
Nors premjera įvyko 2021 m., kūrinio struktūra liko nepakitusi. Tačiau šiemet dar stipriau jaučiasi poreikis, kad ši opera taptų tylos vieta triukšmingame pasaulyje, patenkinanti žiūrovų poreikį atsitraukti.
Dažniausiai užduodami klausimai
Kaip M. K. Čiurlionio palikimas gali tapti „priešnuodžiu šiuolaikiniam chaosui“?
Kompozitorius Mantvydas Pranulis teigia, kad M. K. Čiurlionio kūryba, ypač interpretuojama šiuolaikinėse programose kaip „Čiurlioniui 150“, kviečia sustoti, įsiklausyti į tylą ir į savo vidų. Šiuolaikinis menas skatina mąstyti giliau – apie save ir savo vietą pasaulyje, o tai yra tiesioginis būdas rasti vidinę ramybę ir atsiriboti nuo nuolatinio informacijos srauto keliamo chaoso.
Koks unikalus poveikis žiūrovams patyrus M. Pranulio kosmologinę operą „S’Anatomia“?
Atsiliepimai rodo, kad kūrinys veikia kaip „tiltas į save“. Žiūrovai patiria labai asmeniškas ir gilias reakcijas – nuo gydančių išgyvenimų, meditacinės ramybės iki ašarų. M. Pranulis labiausiai džiaugiasi, kai spektaklis tampa erdve, kur žiūrovai gali susitikti su savo mintimis ir emocijomis, o ne tik stebėti pasirodymą scenoje.
Kuo gilūs kultūriniai kūriniai, skatinantys patirtį, naudingi mūsų vidinei gerovei ir poilsiui?
Menininkas M. Pranulis pabrėžia, kad kūrinys, kuris nepretenduoja į lengvą supratimą, bet į gilią patirtį, veikia kaip poilsis ir atgaiva. Tai susiję su faktu, kad žiūrovai gauna erdvės sau, atsitraukia nuo kasdienio gyvenimo poreikių ir gali susikaupti ties savo vidiniu pasauliu. Kai kūrinys tampa meditacine patirtimi, net atlikėjai jį patiria kaip poilsį.
Ką reiškia, kad Čiurlionis yra „užkoduotas mūsų meninis DNR“ ir koks jo gyvumas šiuolaikinėje kultūroje?
Čiurlionis nėra tik istorinė figūra – jis tapo gyvu kultūriniu fenomenu, nuolat interpretuojamu šiuolaikinių menininkų. Tai rodo, kad jo idėjos yra esminė lietuvių meninės tapatybės dalis (meninis DNR). Programos, skatinančios Čiurlionio idėjų transformavimą ir tęsimą, užtikrina, kad jo palikimas ne tik išlieka, bet ir auga bei keičiasi kartu su naujomis kartomis.
Komentarai