Kiekvieną rudenį sodininkai susiduria su tuo pačiu nuviliančiu vaizdu: skinate gausų graikinių riešutų derlių, tačiau praskėlę kietą kevalą viduje randate tik juodus, supuvusius branduolius. Atrodo, kad įdėtas darbas nuėjo perniek, o situacija kartojasi metai iš metų be jokios aiškios išeities. Tačiau vienas sodininkas, tvarkydamas senas palėpės dėžes, netikėtai rado sprendimą – savo močiutės užrašus iš 1983 metų. Geltonuose puslapiuose aprašytas paprastas rudeninis metodas žada sugrąžinti riešutams jų sveiką, auksinę spalvą.
Kodėl graikiniai riešutai juodėja iš vidaus?
Daugelis mano, kad juodi branduoliai yra pernokimo ar drėgmės sandėliavimo metu pasekmė. Visgi tikroji priežastis dažniausiai yra Marssonina grybelis. Šis patogenas pažeidžia medį dar jam augant: infekuoja lapus, jaunus ūglius ir pačius vaisius. Grybelis suardo audinius, todėl riešutas ima pūti iš vidaus dar kabėdamas ant šakos.
Pavojingiausia tai, kad šio grybelio sporos yra itin atsparios. Jos puikiai peržiemoja nukritusiuose lapuose, žievės plyšiuose ar ant likusių vaisių, o pavasarį vėjas ir lietus jas vėl paskleidžia po visą sodą. Būtent todėl kova su liga turi prasidėti ne vasarą, o vėlyvą rudenį.
Močiutės receptas: du ingredientai ir 10 litrų vandens
Senieji užrašai atskleidė receptūrą, kuri šiandien kainuoja vos kelis eurus, tačiau savo efektyvumu lenkia brangiausius chemikalus. Jums prireiks tik dviejų komponentų:
- 600 g karbamido (šlapalo)
- 200 g geležies sulfato
- 10 litrų vandens
Močiutė pabrėžė svarbią taisyklę: maišymo eiliškumą. Pirmiausia vandenyje ištirpinkite karbamidą, o tik tada suberkite geležies sulfatą. Maišykite, kol skystis taps vientisas. Karbamidas šiame mišinyje veikia kaip stiprus dezinfektantas ir trąša, o geležies sulfatas negailestingai naikina grybinius patogenus bei kenkėjus.
Kaip teisingai atlikti apdorojimą?
Svarbiausia yra tinkamas laikas. Purkšti medžius reikia tada, kai lapai jau nukritę, bet dar nepaspaudė didieji šalčiai. Pasirinkite sausą dieną, kad tirpalas spėtų įsigerti į žievę ir jo nenuplautų lietus bent 24 valandas.
Ką būtina nupurkšti:
- Visą kamieną, pradedant nuo apačios.
- Pagrindines (skeletines) šakas.
- Visus matomus žievės plyšius ir įtrūkimus.
Jei jūsų medis senas, o jo žievė labai grublėta, rekomenduojama tirpalą ne tik purkšti, bet ir papildomai įtrinti storu šepetėliu – taip pasieksite giliausiai besislepiančias grybelio sporas. Nepamirškite saugumo: naudokite pirštines bei akinius, o vaikus ir augintinius trumpam patraukite iš sodo.
Sodo higiena – neatsiejama sėkmės dalis
Vien tik cheminis apdorojimas nepadės, jei sode paliksite ligos židinius. 1983-ųjų užrašuose raudona spalva buvo pabraukta: „Surink kiekvieną lapą“. Visi nukritę riešutmedžio lapai ir nesurinkti vaisiai turi būti pašalinti iš sodo – juos geriausia sudeginti arba giliai užkasti, kad sporos kitais metais negrįžtų ant medžio.
Taip pat verta apgenėti negyvas šakas ir nuvalyti nuo kamieno kerpes bei samanas. Kuo geriau medis „kvėpuos“ ir kuo greičiau džiūs po lietaus, tuo mažesnė tikimybė, kad grybelis vėl įsitvirtins.
Ko tikėtis kitą sezoną?
Sodininkai, kurie išbandė šį močiutės metodą, teigia, kad pokyčiai matomi jau pirmaisiais metais. Branduoliai užauga šviesūs, tvirti ir saldūs, o medžio lapija tampa kur kas žalesnė ir sveikesnė. Tai ne vienkartinė akcija – šią procedūrą rekomenduojama atlikti kasmet, kad sode nusistovėtų sveika ekosistema.
Galiausiai, pasidalinkite šiuo patarimu su kaimynais. Kadangi grybelio sporos keliauja su vėju, geriausių rezultatų pasieksite tada, kai visi aplinkiniai riešutmedžiai bus sveiki ir prižiūrėti. Senoji išmintis vėl įrodė: paprasčiausi sprendimai dažnai yra patys veiksmingiausi.
Komentarai