Rytas po didelės liūties žadėjo gaivą ir ramybę. Kaip ir kasdien, išėjau pasivaikščioti po savo sodą, apžiūrėti obelų, kurias puoselėju ir prižiūriu jau penkiolika metų. Tačiau vos priėjus arčiau vaismedžių, kūną sukaustė šaltis, o kojos tiesiog įaugo į žemę. Širdis akimirkai sustojo – tai, ką pamačiau, atrodė lyg piktybiškas vandalizmas arba košmaras.
Nusiaubtas sodas ir paslaptingi pėdsakai
Trys brandžios obelys buvo neatpažįstamai apgadintos. Žievė nuplėšta iki pat medienos, šakos nulaužtos ir netvarkingai išmėtytos. Prie kamienų, drėgname purve, matėsi keisti pėdsakai, kokių savo sklype niekada nebuvo tekę regėti. „Kas čia, po velnių, įvyko?“ – ištariau garsiai, nors aplink nebuvo nė gyvos dvasios, tik tyliai lašantis vanduo nuo lapų.
Nieko nelaukdamas paskambinau pažįstamam miškininkui Vytautui. Jis atvažiavo greičiau nei per pusvalandį. Vyras tylėdamas apėjo sodą, apžiūrėjo žaizdotus medžius, o tada sustojo prie drenažo griovio, esančio sklypo pakraštyje, ir parodė pirštu į dumblą.
„Matai tuos pėdsakus?“
Pažvelgiau į nurodytą vietą. Tai buvo platūs, keisti įspaudai, tarsi kažkas sunkaus būtų velkęsis per purvą. „Bebrai“, – trumpai drūtai tarė Vytautas. Negalėjau patikėti savo ausimis: „Bebrai?! Mano sode? Juk mes gyvename miesto pakraštyje, čia nėra jokių tvenkinių!“
Miškininkas paaiškino situaciją, kuri man net nekilo į galvą. Po vakarykščio lietaus griovyje staiga pakilo vanduo. Bebrams tokie drenažo grioviai po liūčių tampa tikromis „autostradomis“ – jie gali nuplaukti kilometrus ieškodami naujų teritorijų ar maisto šaltinių. Būtent taip jie atsidūrė tiesiai mano sode.
50 milimetrų per vieną naktį: gamtos stichija
Grįžęs į namus pasitikrinau kritulių duomenis. Tą naktį iškrito beveik 50 milimetrų lietaus – tai sudaro net 70 procentų visos mėnesio normos. „Tavo griovis paprastai per seklus šiems gyvūnams, – aiškino Vytautas. – Bet po tokios liūties jis tapo pilnaverčiu kanalu. Bebrams užteko vienos nakties, kad pasinaudotų proga.“
Apžiūrėjome nuostolius. Viena obelis buvo apgraužta aplink visą kamieną. Miškininkas tik papurtė galvą: „Ši jau neatsigaus. Dvidešimt metų augo, o per vieną naktį tapo pietumis. Kai žievė nuimta ratu, medis nebeturi jokių šansų išgyventi.“ Jaučiau, kaip gniaužia gerklę – tai buvo pirmoji obelis, kurią pasodinau vos čia atsikraustęs.
„Jei nepadarysi to DABAR – jie grįš“
Vytautas perspėjo, kad laukti nėra kada. Bebrai yra protingi gyvūnai: jei jie kartą rado kelią į sodą ir skanų maistą, jie būtinai sugrįš. Galbūt rytoj, gal po savaitės, bet vizitas pasikartos. Gavau tris auksinius patarimus, kaip apsaugoti likusį turtą:
1. Metalinis tinklas
Aplink kiekvieną medį būtina įrengti bent metro aukščio metalinį tinklą. Bebrai negali jo perkąsti, tad medžio kamienas tampa nepasiekiamas.
2. Sodo higiena
Būtina surinkti visas nulaužtas šakas ir nuvalyti sklypą. Bebrai šakas naudoja užtvankoms statyti. Jei paliksite nors kelias šakeles, jie supras, kad čia puiki vieta kurtis ilgam.
3. Vandens stebėjimas
Kiekvieną kartą prieš stiprų lietų reikia tikrinti drenažo griovius. Jei vanduo kyla – reikia būti budriems.
Brangi pamoka, pakeitusi požiūrį
Tą patį vakarą nuvažiavau į parduotuvę ir nusipirkau 50 metrų metalinio tinklo. Iki pat sutemų apvyniojau visus likusius medžius. Surinkau kiekvieną šakelę, net smulkiausius pagaliukus. Pakrantėje visą naktį palikau degti stiprią šviesą – pasak ekspertų, bebrai vengia ryškiai apšviestų vietų.
Praėjo savaitė. Kasryt su baime einu į sodą, bet kol kas svečių nebuvo. Tačiau viena obelis jau pradėjo džiūti – jos išgelbėti nepavyko. Tai tapo labai brangia pamoka. Anksčiau drenažo griovį laikiau tik inžineriniu sprendimu vandeniui nutekėti, tačiau dabar suprantu, kad gamtai tai yra kelias, vedantis tiesiai į mūsų kiemus. Dabar kiekvieną kartą, išgirdęs prognozę apie stiprų lietų, pirmiausia galvoju ne apie skėtį, o apie savo sodą ir jo apsaugas.
Komentarai