Rinkevičius: gyvos muzikos emocijų ekranai nepakeičia

Gintaras Rinkevičius apie muziką kalba ne kaip apie profesinę teritoriją, kuri užsidaro pasibaigus repeticijai. Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro įkūrėjui, meno vadovui ir vyr. dirigentui ji išlieka kasdienis darbas, vidinis poreikis ir santykis su klausytoju, kurio, jo žodžiais, negali pakeisti jokie skaitmeniniai įrašai.

2026 m. gerosnaujienos.lt parengtas tekstas remiasi BNS paskelbtu pokalbiu su maestro. Jame atsiveria ne tik karjeros faktai, bet ir brandesnis požiūris į sceną: mažiau kalbų apie titulus, daugiau apie atsakomybę, šeimą ir gyvą emociją, dėl kurios klasikinė muzika vis dar buria žmones salėse.

Maestro, kurio darbas nesibaigia po koncerto

G. Rinkevičius daugiau nei keturis dešimtmečius yra viena matomiausių Lietuvos klasikinės muzikos figūrų. Jis vadovauja svarbiems simfoninės muzikos projektams, diriguoja koncertams ir operoms, o jo pavardė siejama su Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro istorija.

Pats dirigentas apie profesiją kalba santūriau nei leidžia jo biografija. Jam muzika nėra vien rezultatas, premjera ar įvertinimas. Tai procesas, kuriame nuolat grįžtama prie partitūros, prie interpretacijos ir prie klausimo, kaip kūrinys tą vakarą susitiks su publika.

„Kartais net po ilgos darbo dienos, užpildytos repeticijomis, vietoj poilsio atsiranda visai kitoks impulsas – atsiversti partitūrą, dar kartą peržvelgti kūrinį, prie jo sugrįžti. Ne iš pareigos, o greičiau iš vidinio poreikio“, – pasakoja G. Rinkevičius.

Nuo jaunatviško maksimalizmo iki patirties

1988 m. G. Rinkevičius įkūrė Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą, vėliau tapusį vienu svarbiausių profesionalios muzikos kolektyvų šalyje. Per karjerą dirigentas pasirodė žinomose Europos koncertų salėse, dirbo su garsiais solistais, o 1994 m. tapo jauniausiu Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Lietuvoje.

Šis faktas jo biografijoje ryškus, tačiau šiandien maestro jį prisimena ne kaip galutinį įvertinimą, o kaip emocinį lūžį. „Nacionalinė premija, kurią gavau būdamas 34-erių, buvo tikrai nuostabus dalykas. Tai buvo labai stiprus emocinis momentas, kuomet net pradedi truputį kitaip žiūrėti į savo profesiją“, – sako dirigentas.

Bėgant metams keitėsi ir jo paties santykis su maksimalizmu. Pasak G. Rinkevičiaus, pradžioje jį veda jaunatviškas veržlumas, vėliau atsiranda patirtis, o kartu – kitokie keliai į rezultatą. Maksimalizmas neišnyksta, tačiau tampa mažiau triukšmingas ir labiau paremtas žinojimu.

Gyva salė išlieka nepakeičiama

Dirigento mintys ypač aiškiai skamba skaitmeninio amžiaus fone. Muzikos įrašai, transliacijos ir klipai praplečia pasiekiamumą, tačiau klasikinės muzikos branduolys išlieka gyvas susitikimas: atlikėjai, klausytojai, akustika ir tos akimirkos įtampa, kurios neįmanoma pakartoti identiškai.

Rinkevičius: gyvos muzikos emocijų ekranai nepakeičia

Tai aktualu ir Lietuvos publikai, kuri vis dažniau renkasi ne tik žinomus kūrinius, bet ir gyvą patirtį. Panašų smalsumą rodo ir susidomėjimas klasikinės muzikos koncertais Vilniuje, kuriuose žiūrovas ieško ne foninio klausymo, o buvimo kartu su atlikėjais.

G. Rinkevičiaus teiginys apie gyvas emocijas čia tampa ne reklamine fraze, o profesinės patirties išvada. Dirigentas žino, kad scenoje klaida, rizika, susikaupimas ir įkvėpimas egzistuoja vienu metu. Būtent dėl to koncertas nėra vien kūrinio atlikimas.

Šeima, gamta ir netikėtas darbas kameroje

Intensyvus grafikas nereiškia, kad visa kasdienybė sutelpa į repeticijų sales. G. Rinkevičius sako, kad trumpam atsitraukti jam padeda paprasti dalykai – buvimas gamtoje ir lėtesnis ritmas. O paklaustas apie laimę, atsako be sceninės retorikos: „Kai viskas yra gerai šeimoje, visi sveiki.“

Neseniai dirigentas išbandė ir kitokią patirtį – dalyvavo „Tele2“ naujos dainos klipo filmavime. Jam tai buvo proga trumpam pabūti aktoriaus amplua, reikalaujančiame kitokio susitelkimo nei darbas prie dirigento pulto.

„Nors iš pirmo žvilgsnio šios sritys gali pasirodyti turinčios bendrų bruožų – emocijos, scenos pojūtis, ryšys su žiūrovu – iš tiesų jos remiasi skirtinga vidine logika, kitu jautrumu ir visai kita atsakomybe“, – sako G. Rinkevičius.

Svajonės, kurios palaiko judėjimą

Net ir sukaupęs ilgametę scenos patirtį, maestro nekalba apie finišą. Jo žodžiuose svajonė nėra jaunystės privilegija – tai būsena, leidžianti žmogui neapsiriboti tuo, kas jau padaryta.

„Jeigu žmogus neturi svajonių, tai gal jam jau laikas būtų eiti į pensiją ir žvejoti prie ežero. Nors ir tai gali būti svajonė – pagauti didelę žuvį“, – šypteli G. Rinkevičius.

Šaltinis: BNS

Kontekstas ir veiksmai Apie straipsnį

Šaltinis ir patikra Šaltinio kelias

Tekstas parengtas remiantis BNS publikuotu pokalbiu ir jame pateiktais Gintaro Rinkevičiaus karjeros bei citatų duomenimis.

Patikros

Patikrinta, kad pagrindinės citatos priskirtos Gintarui Rinkevičiui.
Karjeros faktai susieti su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru ir Nacionaline kultūro...
Geografinė aprėptis nurodyta kaip Lietuva, nes tekstas kalba apie nacionalinio masto kultū...
Išorinės nuorodos nepridėtos, nes jų šaltinių sąraše nepateikta.

BNS Ieškoti papildomo konteksto