Kiekvieną vakarą, kol už lango lėtai gesdavo sutemos, mūsų virtuvėje kartodavosi tas pats mistiškas ritualas. Močiutė, patogiai įsitaisiusi savo senajame krėsle, panardindavo kojas į didelį emaliuotą dubenį su keistos rusvos spalvos vandeniu. Man, tuomet dar vaikui, tai atrodė kaip paprasčiausia senatviška keistenybė, kurios prasmės nesupratau. Tik po keturių dešimtmečių, kai pati pajutau pirmąjį geliantį pėdų skausmą, išdrįsau paklausti: „Močiute, ką tu ten darai?“
Kai skausmas tampa kasdienybe
Sulaukus keturiasdešimties, mano pėdos pradėjo maištauti. Tai nebuvo tas įprastas nuovargis po ilgo pasivaikščiojimo – tai buvo gilus, pulsuojantis skausmas, kuris neleisdavo užmigti. Rytai prasidėdavo nuo nepatogaus „išjudėjimo“, o vakarai baigdavosi ištinusiomis kulkšnimis. Vaistinėje pirkau brangiausius gelius, tačiau jų poveikis išgaruodavo greičiau nei aromatas. Būtent tada atmintyje iškilo močiutės dubuo ir jos ramus veidas.
Senovinis receptas iš virtuvės spintelės
Nuvažiavau pas ją ne vaistų, o pamokos. Močiutė tik nusišypsojo: „Pagaliau suaugai, vaikeli. Mes visada ieškome stebuklų toli, nors jie guli mūsų sriubos puode.“ Pasirodo, paslaptis buvo stulbinančiai paprasta. Štai receptas, kurį ji naudojo keturiasdešimt metų:
- Dideliame puode užvirinkite apie 7–10 litrų vandens.
- Į vandenį įmeskite vieną ar du pakelius džiovintų lauro lapų (tų pačių, kuriais gardiname kepsnius).
- Leiskite nuovirui šiek tiek pavirti, tada uždenkite ir palaukite, kol jis atvės iki malonios, odos nedeginančios šilumos.
- Perpilkite į dubenį ir mirkykite kojas 15–20 minučių.
Kodėl būtent lauro lapai?
Močiutė paaiškino mechaniką, kurią vėliau patvirtino ir mano smalsumas medicinos straipsniuose. Lauro lapuose gausu eterinių aliejų ir taninų, kurie pasižymi stipriu priešuždegiminiu poveikiu. Karšta vonelė ne tik atpalaiduoja raumenis, bet ir pagerina kraujotaką, padėdama naudingoms medžiagoms prasiskverbti giliau į audinius. O specifinis, raminantis aromatas veikia kaip natūrali aromaterapija po įtemptos darbo dienos.
Maža, bet kritiškai svarbi detalė
„Atmink, vaikeli,“ – pridūrė ji, – „pati procedūra yra tik pusė darbo.“ Po vonelės kojas būtina kruopščiai nusausinti ir iškart užsimauti storas, geriausia – vilnones kojines. Taip išlaikoma šiluma ir prailginamas eterinių aliejų veikimas. Be kojinių visa procedūros nauda tiesiog išgaruoja per kelias minutes.
Rezultatai, pakeitę mano vakarus
Tą patį vakarą išbandžiau šį metodą. Sėdėjau virtuvėje, apsupta malonaus lauro kvapo, ir jaučiau, kaip šiluma lėtai kyla aukštyn per blauzdas. Skausmas ne dingo, o tiesiog… atleido savo gniaužtus. Kitą rytą pirmą kartą per ilgą laiką atsikėliau be to bjauraus „akmeninių pėdų“ jausmo.
Kam šis metodas netinka?
Nors tai natūrali priemonė, svarbu išlikti budriems. Šių vonelių reikėtų vengti, jei:
- Turite atvirų žaizdų ar opų ant pėdų.
- Esate alergiški lauro lapams.
- Turite rimtų kraujotakos sutrikimų (tokiu atveju būtina pasitarti su gydytoju).
- Nėštumo metu taip pat rekomenduojama atsiklausti specialisto dėl šiluminių procedūrų.
Praėjo pusmetis, kai lauro lapų vonelė tapo mano dukart per savaitę atliekama rutina. Mano draugės iš pradžių juokėsi, vadindamos mane „sriubos kojine“, bet tos, kurios išbandė – daugiau nebesijuokia. Žiūrėdama į savo devyniasdešimtmetę močiutę, kuri vis dar vaikšto be lazdelės, suprantu: tai ne tik apie lauro lapus. Tai apie sustojimą, rūpinimąsi savimi ir senovinę išmintį, kurią mes, skubantys modernūs žmonės, buvome nepelnytai pamiršę.
Komentarai