Meilutė Janušonienė ir dvi jos dukros, Roberta bei Aiva, įrodė, kad žemės ūkio sektorius gali tapti ne tik pragyvenimo šaltiniu, bet ir ambicingos karjeros pagrindu. Dirbdamos toje pačioje įmonėje, moterys kasdien griauna pasenusius stereotipus apie darbą fermose ir rodo pavyzdį, kaip šeimos tradicijos persipina su moderniu verslu.
Tris kartas jungianti profesija
Šios šeimos moterų ryšys su žemės ūkiu prasidėjo dar Pakruojo rajone. M. Janušonienė jau 20 metų dirba fermos operatore Danijos kapitalo įmonėje „Idavang“. Jos pėdomis pasekė ir abi dukros: Roberta įmonėje darbuojasi 9 metus, o Aiva – net 11 metų.
„Darbas su gyvūnais man nuo vaikystės buvo artimas. Mačiau prasmę tame, ką darau, o kai aplink yra žmonės, kuriais gali pasitikėti – tuomet ir užsilieki“, – pasakoja Meilutė, tapusi pirmąja savo dukrų mokytoja ir mentore.
Nuo vasaros darbų iki padalinių vadovių
Seserų kelias į sėkmę nebuvo klotas rožėmis. Jaunėlė Aiva pirmąsias dienas fermoje prisimena net su ašaromis, tačiau ryžtas nugalėjo. Derindama mokslus Panevėžio kolegijoje su darbu, ji nuosekliai kilo karjeros laiptais. Sulaukusi vos 23-ejų, Aiva tapo Šeduvos padalinio vadove.

Roberta taip pat neieškojo lengvų kelių. Po patirties Danijoje grįžusi į Lietuvą, ji priėmė iššūkį vadovauti Sajos padaliniui. Šiandien ji atsakinga už 26 žmonių komandą ir prisipažįsta, kad per devynerius metus darbe nebuvo nė vienos vienodos dienos.
Griaunami mitai: balti batai ir automatika
Didžiausias iššūkis moterims – vis dar gajūs visuomenės stereotipai. Dažnas įsivaizduoja, kad darbas fermoje yra fiziškai sunkus ir purvinas, tačiau realybė modernioje įmonėje yra visai kitokia.
„Žmonės nustemba pamatę, kad dirbame švariais rūbais, baltais batais, o procesai yra maksimaliai automatizuoti“, – teigia Roberta. Pasak jos, didelę dalį vadovaujančio darbo sudaro ne fizinė jėga, o administraciniai sprendimai, planavimas ir strateginis valdymas.

Aiva papildo, kad darbas paršiavimosi skyriuje reikalauja ypatingo kruopštumo ir empatijos. Matyti, kaip silpnas paršelis sustiprėja dėl tavo įdėto darbo, yra didžiausia motyvacija.
Ryšys, kuris nenutrūksta po darbo
Nors seserys gyvena Šiauliuose, jų ryšys išlieka itin glaudus. Kasrytės kelionės į skirtingus rajonus neprailgsta, nes jos tapo ritualu – seserys kasdien kalbasi telefonu dar prieš prasidedant darbams.
Nors šeimos švenčių metu pokalbiai neišvengiamai pasisuka apie darbinę veiklą, moterys tai vertina kaip bendrą vertybę. „Svarbiausia, kad šalia yra puikus kolektyvas ir šeimos palaikymas. Niekas čia niekada nėra paliktas vienas“, – sako Roberta.

Dažniausiai užduodami klausimai
Apie ką pasakojama šioje trijų moterų sėkmės istorijoje?
Ši istorija atskleidžia trijų vienos šeimos moterų – motinos ir dviejų jos dukrų – profesinį kelią žemės ūkio sektoriuje.
- Pagrindinės herojės yra Meilutė Janušonienė bei jos dukros Roberta Markauskė ir Aiva Janušonytė-Vadoklė.
- Visos moterys dirba Danijos kiaulių augintojų įmonėje „Idavang“, tačiau skirtinguose Lietuvos padaliniuose.
Kokią įtaką bendras darbas turėjo šeimos narių tarpusavio ryšiui?
Darbas toje pačioje srityje tapo ne tik pragyvenimo šaltiniu, bet ir stipriu šeimą vienijančiu veiksniu.
- Seserys kasdien puoselėja ryšį per rytinius ritualus – pokalbius telefonu vykstant į darbą.
- Mama tapo dukrų mokytoja ir mentore, padėjusia joms pamilti pasirinktą profesiją ir siekti karjeros.
Kas paskatino moteris pasirinkti darbą būtent gyvulininkystės ūkyje?
Polinkis į darbą su gyvūnais šioje šeimoje yra perduodamas iš kartos į kartą kaip sena tradicija.
- Viskas prasidėjo nuo herojų močiutės, o Meilutė šiame sektoriuje darbuojasi jau 20 metų.
- Aiva savo pirmąją patirtį fermoje sukaupė dar būdama 16-kos metų, dirbdama vasaros atostogų metu.
Kokios karjeros perspektyvos atsivėrė šeimos moterims šioje įmonėje?
Moterų patirtis griauna stereotipus apie darbą fermose ir rodo realias galimybes kilti pareigose.
- Roberta Markauskė po 9 metų darbo tapo Sajas padalinio vadove Kelmės rajone.
- Aiva Janušonytė-Vadoklė įmonėje sėkmingai darbuojasi jau 11 metų, demonstruodama ilgalaikį stabilumą ir profesinį tobulėjimą.
Komentarai