Lietingas šeštadienis Lazdijų rajone netapo kliūtimi šimtams žmonių, susirinkusių paminėti vieno tragiškiausių ir kartu didingiausių Lietuvos rezistencijos istorijos puslapių. Kalniškės miške aidėjo ne tik maldos, bet ir ryžtingi žingsniai, primenantys apie prieš 81-erius metus čia vykusią lemtingą kovą už valstybės laisvę.
Tradicinis žygis Kalniškės kovotojų takais
Minėjimo diena prasidėjo Simno miesto aikštėje, kurioje būriavosi žygio dalyviai. Vadovaujami plk. Rimanto Jarmalavičiaus, įvairaus amžiaus žmonės leidosi į simbolinį kelią, vedantį link partizanų kovos vietų. Šis maršrutas nėra tik fizinis iššūkis – tai gyvas prisilietimas prie istorijos, leidžiantis pajusti bent dalį tų sunkumų, su kuriais susidurdavo miško broliai.
Pasiekus Kalniškės mūšio vietą, susikaupimo akimirką suteikė Šv. Mišios už žuvusius partizanus. Simno Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas kun. R. Žukauskas savo pamoksle pabrėžė pasiaukojimo vertę ir dvasinę stiprybę, kurią demonstravo jauni vyrai, pasirinkę kovą vietoj vergijos. Miško apsuptyje aukojamos Mišios tapo tiltu tarp praeities ir dabarties, suvienijusiu skirtingas kartas.
Nelygi kova prieš tūkstantinę NKVD kariuomenę
Kalniškės mūšis, įvykęs 1945 metų gegužės 16 dieną, įrašytas į Lietuvos istoriją kaip vienas didžiausių partizaninio karo susirėmimų. Tuomet apie šimtą Dzūkijos krašto partizanų, vadovaujamų Lietuvos ulonų puskarininkio Jono Neifaltos-Lakūno, stojo į akistatą su dešimteriopai didesnėmis sovietų pajėgomis. Prieš partizanus buvo mesti maždaug tūkstantis NKVD karių.
Kova virė nuo pat aušros iki sutemų. Partizanai, užėmę patogias pozicijas aukštumose, ilgą laiką sėkmingai atrėmė okupantų puolimą, tačiau amunicijos trūkumas ir milžiniška priešo persvara lėmė skaudžias netektis. Tą dieną Kalniškės miške gyvybes už tėvynę atidavė 44 jauni vyrai. Nepaisant to, kad mūšis pareikalavo daug aukų, jis tapo nepalaužiamos dvasios simboliu, įkvėpusiu tolimesnį pasipriešinimą visoje Lietuvoje.
Bendrystė ir dainos prie partizanų milžinkapių
Oficialioje renginio dalyje dalyvavo Lazdijų rajono vicemeras Dalius Mockevičius, perdavęs merės Ausmos Miškinienės linkėjimus susirinkusiems. Prie paminklų ir kryžių, žyminčių žūties vietas, gėles dėjo Laisvės kovų įamžinimo darbo grupės nariai, Seimo ir savivaldybės tarybos nariai, šauliai bei kariškiai. Ypatingą atmosferą kūrė partizanų artimieji ir tremtiniai, kuriems ši vieta yra asmeninės ir tautinės tragedijos liudininkė.
Po iškilmingų kalbų miško proskynoje suskambo patriotinės dainos. Koncerte „Te skamba dainos milžinkapių šaly“ meno kolektyvai ir atlikėjai priminė kūrinius, kurie gimė bunkeriuose ir prie laužų. Šios dainos anuomet padėjo išsaugoti viltį, o šiandien jos tarnauja kaip emocinis ryšys su praeitimi. Po kultūrinės programos visi susirinkusieji buvo pakviesti prie kareiviškos košės, kur neformalioje aplinkoje dalijosi prisiminimais ir istorinėmis įžvalgomis.
Laisvės simbolis ateities kartoms
Šiandien Kalniškės mūšio vieta yra tapusi valstybinės reikšmės atminties objektu. Čia pasodinti ąžuolai, pastatyti koplytstulpiai ir paminklai nuolat primena apie kainą, sumokėtą už nepriklausomybę. Kasmetinis gausus gyventojų susibūrimas rodo, kad Dzūkijos partizanų žygdarbis nėra pamirštas, o jų vertybės išlieka aktualios ir šiuolaikinei visuomenei.
Lazdijų rajono savivaldybė ir vietos bendruomenės toliau rūpinasi šios vietos puoselėjimu, užtikrindamos, kad Kalniškės miškas išliktų ne tik istorinių kovų arena, bet ir edukacine erdve jaunimui. Kasmetinis minėjimas įrodo, kad net ir praėjus daugiau nei aštuoniems dešimtmečiams, laisvės kovotojų auka išlieka gyva tautos sąmonėje.
Šaltinis: Lazdijai savivaldybė
Komentarai