Jubiliejinėje, 70-ąjį gimtadienį mininčioje „Eurovizijos“ scenoje šiemet išvysime Lion Ceccah. Tai bus 26-asis Lietuvos bandymas užkariauti Europos klausytojų širdis. Per daugiau nei tris dešimtmečius šalies kelias šiame konkurse priminė amerikietiškus kalnelius – nuo visiško fiasko debiuto metais iki pastarojo meto sėkmės, kurią atnešė sugrįžimas prie savo šaknų.
Esmė trumpai
- Debiutas: Lietuva pirmą kartą dalyvavo 1994 m., kai Ovidijus Vyšniauskas gavo 0 taškų.
- Balsavimo kaita: Nuo 1998 m. įsigalėjęs visuotinis žiūrovų balsavimas vėliau vėl buvo papildytas komisijų vertinimais siekiant išlaikyti muzikinę kokybę.
- Kalbos lūžis: Po ilgo anglų kalbos dominavimo, 2022 m. Monika Liu sugrąžino lietuvių kalbą į finalą, o tai tapo naujos tendencijos pradžia.
- Plėtra: Nepaisant nesėkmių JAV rinkoje, konkursas šiemet bando įsitvirtinti Azijoje.
Balsavimo sistemos evoliucija: nuo ekspertų iki žiūrovų galios
„Eurovizijos“ balsavimo taisyklės per dešimtmečius keitėsi ne kartą, tiesiogiai veikiant technologinei pažangai. Justas Buivydas, „Eurovizijos“ apžvalgininkas ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto alumnas, pastebi, kad pirmus 40 metų nugalėtojus rinko tik uždaros ekspertų komisijos. Tik 1998 m. atsirado visuotinis žiūrovų balsavimas, dešimtmečiui pavertęs konkursą ryškiu reginiu, kuriame muzikos kokybę neretai užgoždavo vizualiniai efektai.
Nuo 2008 m. buvo nuspręsta grąžinti komisijas, o šiandieninė sistema derina abu vertinimo būdus. Tačiau net ir tai neapsaugo nuo vidinių susitarimų skandalų, kokių matėme 2022 m., kai kelios šalys buvo apkaltintos nesąžiningu balsavimu viena už kitą. Reaguodami į tai, organizatoriai į pusfinalius sugrąžino tik žiūrovų balsavimą, tačiau diskusijos dėl teisingiausio modelio tęsiasi iki šiol, ypač po 2023–2025 m. konkursų, kai žiūrovų simpatijos vėl ėmė krypti į itin ryškius, performatyvius pasirodymus.
Nepavykęs bandymas užkariauti JAV ir naujos kryptys Azijoje
Konkurso organizatoriai nuolat ieško būdų plėstis už Europos ribų, tačiau ne visi bandymai buvo sėkmingi. 2022 m. JAV surengtas „American Song Contest“ nepasiteisino – formatas labiau priminė eilinį realybės šou, o ne unikalią „Eurovizijos“ dvasią, todėl projektas po pirmojo sezono buvo nutrauktas. Panašaus likimo sulaukė ir bandymas surengti specialų populiariausių dainų turą didžiosiose arenose – dėl brangių bilietų ir mažo susidomėjimo koncertai buvo atšaukti.
Sėkmingiausia plėtros istorija išlieka Australija, kurios įsitraukimas vyko natūraliai dėl didelio vietos fanų klubų aktyvumo. Šiemet organizatoriai vėl grįžta prie Azijos projekto idėjos, kuri sklandė dar nuo 2007 m. Nors konkursas plečiasi, jo organizacinis centras išlieka Europoje – net jei Australija laimėtų, renginį greičiausiai perimtų Vokietija, Prancūzija ar Jungtinė Karalystė.
Lietuvių kalbos lūžis: nuo „nulio“ 1994-aisiais iki autentiškumo sėkmės
Lietuvos istorija konkurse prasidėjo skaudžia pamoka 1994 m., kai be atrankos išsiųstas Ovidijus Vyšniauskas liko paskutinis. Po šio įvykio šalyje įsitvirtino nuostata, kad lietuvių kalba tarptautinėje scenoje yra kliūtis. Nuo 2001 m. iki pat 2018-ųjų lietuvių kalbos konkurse praktiškai nesigirdėjo, o bet kokie bandymai ją įterpti lydimi didelių abejonių.
Tikrasis lūžis įvyko 2022 m., kai Monika Liu su daina „Sentimentai“ įrodė, kad autentiškumas ir gimtoji kalba gali sėkmingai konkuruoti finale. Tai atvėrė kelius 2024 ir 2025 m. pasirodymams, kurie buvo visiškai lietuviški. Justas Buivydas pabrėžia, kad atsisakius bandymų dirbtinai įtikti „Europos skoniui“ ir pradėjus siųsti tai, kas mums patiems atrodo savita, Lietuvos rezultatai tapo stabilesni ir geresni. Ši tendencija išlieka aktuali ir 2026 m., kai Lion Ceccah ruošiasi pristatyti Lietuvos tapatybę jubiliejinėje scenoje.
Šaltinis: BNS
Komentarai