Viskas prasidėjo nuo paprastos vakarienės pas draugus. Ruošiau bulvių košę ir, kaip visada, kruopščiai lupau kiekvieną gumbą, siekdama tobulos, sniego baltumo tekstūros. Šalia stovėjęs svečias, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, yra mitybos profesorius Darius, ramiai stebėjo mano darbą, kol galiausiai uždavė klausimą, privertusį mane sustoti: „O kodėl jūs jas lupu?”
„Na, žievelė… kas ją valgo?“ – atsakiau automatiškai, net nesusimąsčiusi. Profesorius tik šyptelėjo ir ištarė žodžius, kurie visam laikui pakeitė mano požiūrį į maisto gaminimą: „Štai dėl to ir klausiu. Ką tik į šiukšlių dėžę išmetėte maistingiausią bulvės dalį.“
Trisdešimt kartų daugiau galios šiukšlių dėžėje
Norėdamas pailiustruoti savo mintį, profesorius paėmė iš dubens obuolį. „Paimkime šį vaisių,“ – pradėjo jis. „Žievelėje yra beveik trisdešimt kartų daugiau apsauginių junginių nei minkštime. Trisdešimt kartų! O dauguma žmonių ją tiesiog nulupa ir išmeta.“
Tie stebuklingi junginiai vadinami polifenoliais. Augalai juos gamina kaip natūralią apsaugą nuo saulės radiacijos, kenkėjų ir ligų. Kai mes suvalgome žievelę, šie junginiai pradeda dirbti mūsų labui.
Kodėl jūsų žarnynas jums padėkos?
„Jūsų žarnyno bakterijos tiesiog dievina polifenolius,“ – tęsė profesorius Darius. „Jos juos skaido ir gamina medžiagas, kurios stiprina imuninę sistemą, mažina lėtinius uždegimus ir saugo širdį. Mes lupame daržoves norėdami švaros, bet kartu atimame iš savęs geriausią vaistą.“
Bulvės: penkis kartus daugiau skaidulų
Žvelgdama į savo nuogus, nuluptus bulvių gumbus, pasijutau šiek tiek kalta. „O kaip bulvės?“ – paklausiau. Profesoriaus atsakymai buvo stulbinantys:
- Skaidulos: Bulvių žievelėje jų yra penkis kartus daugiau nei minkštime.
- Mineralai: Būtent čia susitelkęs kalis, geležis ir vitaminas C.
- Evoliucija: Žievelė nėra atlieka – tai koncentruotas maistinių medžiagų sluoksnis, kurį augalas tobulino milijonus metų.
„Žinoma, puriai košei žievelės netinka,“ – pripažino Darius. „Tačiau keptos bulvytės, plokštainis ar troškiniai? Ten žievelė yra ne trukdis, o didžiulis privalumas skoniui ir sveikatai.“
Kivio paslaptis: valgyti ar nevalgyti?
Čia diskusija pasiekė neįtikėtiną ribą. Profesorius paklausė, ar žinau, kad kivio žievelė taip pat yra valgoma. Pažvelgiau į jį skeptiškai – juk ta ruda, plaukuota odelė atrodo visiškai nepatraukliai.
„Taip, ji atrodo keistai,“ – nusijuokė jis. „Bet suvalgę kivį su žievele, gaunate 50 procentų daugiau skaidulų, daugiau vitamino C ir folio rūgšties. Paslaptis paprasta: rinkitės labai prinokusius kivius, kurių žievelė minkšta, arba tiesiog gerai nuplaukite – prie tekstūros priprantama greičiau, nei manote.“
Kada peilis visgi yra būtinas?
Profesorius Darius pabrėžė, kad nereikėtų aklai valgyti visų žievelių. Yra keletas svarbių išimčių:
1. Pesticidai
Jei perkate įprastas, ne ekologiškas daržoves, žievelėje gali būti susikaupę chemikalų likučiai. Tokiu atveju geriau rinktis ekologišką produkciją arba daržoves itin kruopščiai nušveisti šepetėliu po bėgančiu vandeniu.
2. Jautrus virškinimas
Žmonėms, turintiems itin jautrų virškinimo traktą, staigus skaidulų kiekio padidinimas gali sukelti diskomfortą. Profesorius pataria prie žievelių pratintis pamažu – žarnynas prisitaiko per kelias savaites.
Gudrybė: Traškūs žievelių užkandžiai
Vakaro pabaigoje gavau receptą, kurį dabar naudoju kiekvieną kartą, kai visgi tenka lupti bulves košei. Tai būdas neišmesti to, kas vertingiausia:
Bulvių žievelių traškučiai:
Surinktas žieveles sumaišykite su šlakeliu alyvuogių aliejaus, druska ir džiovintu rozmarinu. Išdėliokite jas ant kepimo skardos ir kepkite 200 laipsnių temperatūroje apie 15–20 minučių. Rezultatas – nuostabiai traškus ir maistingas užkandis, kurį vaikai dievina labiau nei pirktinius čipsus.
„Maistas neturėtų būti švaistomas,“ – atsisveikindamas tarė profesorius. „Ypač pati geriausia jo dalis.“ Dabar kiekvieną kartą, kai ranka tiesiasi prie skustuko, aš sustoju ir savęs paklausiu: ar tikrai šį turtą noriu išmesti į šiukšliadėžę? Dažniausiai atsakymas būna ne.
Komentarai