Vilniaus dailės akademijos (VDA) Klaipėdos fakulteto fotografijos studijoje atliktas eksperimentas atskleidė, kaip generatyvinis dirbtinis intelektas (DI) akimirksniu panaikina autorystės pėdsakus. Studentas Tomas Bičkus, vadovaujamas docento Martyno Lapo, praktiškai pademonstravo procesą, vadinamą „autorystės išplovimu“ (angl. copyright washing). Šis tyrimas patvirtino, kad technologijos šiandien leidžia identiškai atkurti profesionalų meną, kartu fiziškai ištrinant bet kokią teisinę jo apsaugą.
Eksperimento metu buvo naudojama klasikinio J. M. Whistlerio paveikslo „Whistlerio motina“ kompozicija, kurią VDA studijoje atkūrė modelis Veronika Daukšaitė. Autentiškos fotografijos buvo kruopščiai apdorotos „Adobe Photoshop“ programa, į jas įrašant detalius metaduomenis, patvirtinančius kūrėjo tapatybę. Tačiau vos viena iteracija naudojant populiarųjį „OpenAI ChatGPT“ įrankį šiuos saugiklius visiškai sunaikino.
Metaduomenų išnykimas: kaip 120 įrašų virsta anonimine rinkmena
Techninė analizė parodė drastišką skirtumą tarp originalo ir DI sugeneruoto vaizdo. Naudojant „Jimpl“ metaduomenų analizės įrankį nustatyta, kad pradinė fotografija turėjo 120 EXIF įrašų, kuriuose buvo užfiksuotas autorius, tiksli data bei naudota optinė įranga. Po DI apdorojimo rinkmenoje liko vos 17 techninių įrašų. Bet kokios nuorodos į tikrąjį autorių buvo negrįžtamai pašalintos.
Dirbtinis intelektas vaizdą pergeneruoja pikselių lygmeniu, o tai reiškia, kad naujai sukurta rinkmena techniškai neturi jokio ryšio su pirminiu šaltiniu. Nors vizualiai rezultatas beveik nesiskiria nuo originalo, skaitmeninis „piršto antspaudas“ išnyksta. Tai leidžia nesąžiningiems naudotojams paimti svetimą dizainą, iliustraciją ar nuotrauką ir, praleidus ją pro DI filtrą, pristatyti kaip laisvai naudojamą turinį.
Masinis duomenų siurbimas nepaisant etinių standartų
Šiuolaikiniai DI modeliai mokomi naudojant milžiniškas duomenų bazes, kuriose viešai prieinamas turinys kopijuojamas masiškai. Tyrimas pabrėžia, kad dažnai nepaisoma net ir aiškių kūrėjų nurodymų, tokių kaip „robots.txt“ failai, kurie turėtų drausti automatizuotą duomenų rinkimą. Tokie techniniai procesai kaip tokenizacija ar semantinis filtravimas originalius kūrinius paverčia anoniminiais statistiniais vienetais dar prieš jiems pasiekiant galutinį vartotoją.
Ši praktika jau išprovokavo tarptautinius teisinius ginčus, pavyzdžiui, garsiąją „Getty Images“ bylą prieš „Stability AI“. Problema ta, kad DI įrankiai veikia kaip savotiškas „autorystės filtras“, paverčiantis aiškų plagiatą nauja rinkmena be jokių autorystės pėdsakų. Tai fundamentaliai keičia intelektinės nuosavybės apsaugos taisykles, nes įrodyti vagystę teisme tampa beveik neįmanoma.
Teisinė spraga leidžia pasisavinti svetimą intelektinį turtą
Dabartinė teismų praktika, įskaitant JAV Autorių teisių biuro sprendimus ir Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą, numato, kad kūriniai, sukurti išimtinai DI pagalba, negali būti saugomi autorių teisių. Tam trūksta esminio elemento – „žmogaus autorystės“. Nors tai skamba kaip apsauga nuo DI dominavimo, realybėje tai sukuria pavojingą pilkąją zoną.
Jei pažeidėjas pasinaudoja šiomis technologijomis, autoriaus galimybės apginti savo teises tampa itin ribotos. Eksperimentas patvirtina, kad originalumą šiandien galima ištrinti vienu mygtuko paspaudimu. Lietuvos mokslo tarybos finansuotas tyrimas kelia kritinį klausimą visai kūrybinei industrijai: kaip apsaugoti profesionalius menininkus pasaulyje, kuriame technologija leidžia legalizuoti intelektinę vagystę per kelias sekundes.
Šaltinis: BNS
Komentarai