2026 m. Lietuvoje: kaip mokytis su DI, o ne nusirašyti

Dirbtinis intelektas gali per kelias sekundes išspręsti uždavinį ar parašyti rašinį. Tačiau gavus parengtą atsakymą lieka klausimas: ar pavyktų tą patį paaiškinti arba atlikti savarankiškai? Technologijų apžvalgininkas ir DI specialistas Lukas Keraitis siūlo mokantis keisti vieną įprotį – prašyti pagalbos suprasti, o ne atlikti užduotį už jus.

Šis būdas tinka ir moksleiviui, kuris nesuprato pamokos temos, ir žmogui, bandančiam įsigilinti į skaitomą dokumentą. Pokalbį galima pradėti nuo to, ką jau žinote, kur sustojote ir kokios pagalbos reikia. Tada DI atsakymą lengviau panaudoti kaip paaiškinimą, kurį dar teks įvertinti ir pritaikyti pačiam.

Užklausoje pasakykite, ką bandote suprasti

Trumpas klausimas „Kas yra kosmosas?“ gali duoti bendrą apibrėžimą. L. Keraičio pateiktame pavyzdyje šeštokui naudingesnė būtų konkretesnė užklausa: „Padėk man suprasti kosmosą. Šiuo metu to mokomės šeštoje klasėje ir ne iki galo suprantu, ką tai reiškia.“ Joje nurodyta tema, mokymosi lygis ir tai, kad reikia paaiškinimo, o ne už mokinį atlikto darbo.

Tą patį principą galima pritaikyti kitai užduočiai: „Sprendžiu šį uždavinį, bet nesuprantu, kodėl reikia atlikti antrą žingsnį. Paaiškink jį paprastai ir pateik panašų pavyzdį. Mano uždavinio atsakymo kol kas nesakyk.“ Tokia užklausa aiškiai nusako vietą, kurioje reikia pagalbos. Po paaiškinimo mokinys vis tiek turi pats grįžti prie savo uždavinio.

Kontekstas naudingas ir rašant tekstą. Užuot prašius „Parašyk rašinį“, galima pateikti savo planą ir paklausti, kuri mintis nepakankamai pagrįsta. Jei atsakymas pernelyg sudėtingas, verta paprašyti tą pačią vietą paaiškinti trumpesniais sakiniais ar kitu pavyzdžiu. Mokymosi tikslas čia yra suprasti pastabą ir pačiam pataisyti tekstą.

Paprašykite užuominos prieš galutinį atsakymą

L. Keraitis atkreipia dėmesį į kai kuriuose DI įrankiuose esančius mokymosi režimus. Juose sistema užduoda papildomus klausimus ir veda sprendimo link, užuot iš karto pateikusi rezultatą. Panašų pokalbį galima pradėti ir be atskiro režimo: „Neatskleisk sprendimo. Pirmiausia užduok man vieną klausimą, kuris padėtų rasti kitą žingsnį.“

Tokios užklausos prasmė paprasta. Gavus gatavą sprendimą galima jį perskaityti ir vis tiek nesuprasti, kodėl pasirinktas būtent toks veiksmas. Užuomina palieka vietos pačiam prisiminti taisyklę, išbandyti mintį ir pamatyti, kur ji neveikia. Jei pirmasis klausimas nepadeda, galima prašyti dar vienos užuominos arba paaiškinimo apie konkretų sprendimo žingsnį.

Mokantis verta stabtelėti po kiekvieno atsakymo. Pabandykite savais žodžiais pasakyti, ką supratote, ir tik tada tęskite pokalbį. Jei to padaryti nepavyksta, DI pateiktas aiškinimas gali būti per bendras arba neatsakyti į tikrąjį neaiškumą. Tuomet tikslesnis klausimas bus naudingesnis už dar vieną ilgą atsakymą.

Jei užuomina nepadėjo, parodykite savo bandymą

Pokalbį galima tęsti ne prašant viso sprendimo, o parodant, ką jau mėginote: „Manau, kad kitas žingsnis yra toks, bet nežinau, ar teisingai pritaikiau taisyklę. Užduok klausimą, kuris padėtų patikrinti mano mintį.“ Taip DI gali padėti pastebėti klaidą, o mokinys išlieka tas, kuris renkasi ir pagrindžia sprendimą. Jei po kelių užuominų vieta vis dar neaiški, verta grįžti prie pamokos medžiagos ir tiksliai įvardyti, kurio jos paaiškinimo nesupratote.

Savo medžiagą naudokite klausimams ir teksto peržiūrai

Ruošiantis didesnei užduočiai, L. Keraitis siūlo naudoti įrankių projektų funkcijas: į vieną vietą įkelti užrašus, straipsnius, tyrimus ar kitus nagrinėjamus dokumentus ir klausti apie juos. Jo pateiktas pavyzdys – mokyklinis tyrimas apie rajono problemas, kuriam galima pasitelkti savivaldybės ataskaitą. Tokiu atveju užklausa gali būti konkreti: „Kurioje įkelto dokumento dalyje aptariama mano nagrinėjama problema? Padėk suprasti joje pateiktą informaciją.“

L. Keraičio teigimu, tokiu projektu galima dalytis ir su bendraklasiais. Tai praverstų dirbant su ta pačia medžiaga: kiekvienas gali užduoti klausimų apie dokumentą, o aptariant atsakymus atsiversti tas pačias jo vietas. Dokumentų įkėlimas nepakeičia jų skaitymo. Gavus DI paaiškinimą verta patikrinti, ar jis atitinka pradinį tekstą. Tai ypač aktualu, kai rengiamame darbe remiamasi konkrečiu šaltiniu: skaitytojas turi gebėti parodyti, iš kur paėmė teiginį ir ką jis reiškia.

DI galima pateikti ir savo juodraštį. Užuot prašius jį perrašyti, naudingiau paklausti: „Kuris mano argumentas silpniausiai pagrįstas? Kokį klausimą turėčiau sau užduoti prieš taisydamas šią pastraipą?“ Taip gaunamos pastabos, su kuriomis galima dirbti savarankiškai. Apie tai, kokių mąstymo žingsnių galima netekti gavus parengtą tekstą, taip pat rašoma KTU mokslininkės įžvalgose apie DI atsakymus.

DI atsakymą patikrinkite prieš juo remdamiesi

Net išsamus ir sklandus atsakymas, pasak L. Keraičio, nėra mokytojo, vadovėlio ar patikimo šaltinio pakaitalas. Jis siūlo DI vertinti kaip papildomą nuomonę: ji gali padėti pažvelgti į darbą kitu kampu, bet galutinį vertinimą žmogus turi atlikti pats. Tai reiškia, kad kilus abejonei reikia grįžti prie pamokos medžiagos ar dokumento, kuriuo remiatės.

Prieš baigdami užduotį paklauskite savęs, ar galite be DI pagalbos paaiškinti pagrindinę mintį ir pagrįsti savo atsakymą. Jei galite tik pakartoti gautą tekstą, pokalbį verta tęsti klausimu apie nesuprastą vietą. Jei DI pateikė pastabų apie jūsų darbą, atsirinkite jas tik perskaitę savo tekstą ir patikrinę nurodytas vietas.

Parengė gerosnaujienos.lt redakcija pagal BNS paskelbtus L. Keraičio patarimus, kuriais jis pasidalijo „Tele2“ laidoje „Gyvenimo pamokos“.

Šaltinis: BNS

Kontekstas ir veiksmai Apie straipsnį

Šaltinis ir patikra Apie šį gidą

Praktiniai užklausų pavyzdžiai parengti remiantis BNS paskelbtais Luko Keraičio patarimais.

Patikros

Pagrindinis patarimas šaltinyje – prašyti DI padėti suprasti, o ne atlikti užduotį.
Šaltinyje aptariami mokymosi režimai, darbas su įkeltais dokumentais ir savo teksto peržiū...
Šaltinis pabrėžia, kad DI atsakymus reikia vertinti kritiškai.

BNS Patikrinti faktus